Ateis diena ir jis grįš: M. Mikutavičiui Lazdijai – dalis širdies

Tęsiame keliones po Lietuvą, kurių metu žinomų žmonių prašome pasidalyti savo žvilgsniu, kaip per 20 metų ES investicijos pakeitė jų gimtuosius miestus. Šį kartą su televizijos laidų vedėju, dainininku ir visuomenininku Marijonu Mikutavičiumi stebime, kaip keičiasi Lazdijai.

Pirmuosius savo metus Lazdijuose gyvenęs pašnekovas į juos grįžtų ieškodamas ramesnio gyvenimo tempo ir galimybės nusėsti. Vilioja jį čia ir, kaip pats sako, azartiškas, kiek senove dvelkiantis retrovas reikalas – žirgynas ir hipodromas, jau kurį laiką suburiantis vietinius ir atvykstančius iš atokiau. Kartais pasvarsto, kas dar galėtų tapti Lazdijų regiono traukos centru.

Įžvelgia Lazdijų hipodromo perspektyvas

– Kur pirmiausia patartumėte užsukti išsiruošus į Lazdijų regioną?

– Į Lazdijų hipodromą – vienareikšmiškai. Man jis vienas nuostabiausių. Aš, tiesą sakant, nebuvau lankęsis iki jo jokiame kitame. Tiek Lazdijų hipodromas, tiek šalia jo esantis žirgynas šauniai sutvarkyti. Varžybų dalyviai gali ten laikyti savo žirgus.

Mane labai nustebino, kad hipodromo tribūnai yra suteiktas Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vardas. Karalienė – žirgų žinovė ir mylėtoja, o Lazdijams tai didelė garbė. Įspūdinga, kad Jos Didenybė suteikė teisę lazdijiečiams naudoti regalijas.

Žinau, kad Didžiojoje Britanijoje vykstant žirgų lenktynėms ir varžyboms būna diena, kai renkama gražiausios skrybėlaitės savininkė. Tai moterų reikalai, kurių iki galo neperprantu, bet žinau, kad lazdijiečiai ir vietinės dzūkės irgi paiso madų. Jau ir čia yra vykę skrybėlaičių rinkimai.

Pats turėjau galimybę pajodinėti žirgu. Tai viena nuostabiausių patirčių. Norėčiau, kad žirgininkystės kultūra Lazdijuose, taip pat visoje Lietuvoje, toliau vystytųsi ir plėstųsi.

– Ar pakaktų visuomenės dėmesio Lietuvos žirgininkystei?

–  Sovietmečiu hipodromų kultūra apmirė, bet tarpukario Lietuvoje žirgų sportas buvo puikiai vystomas. Mano galva, tai ne tik gražu, bet ir  azartiška, sportiška. Senove dvelkiantis reikalas, norėčiau, kad tai grįžtų.

Lazdijiečių žirgynui ir hipodromui atsistoti ant kojų padėjo Europos Sąjungos investiciniai fondai. Hipodromo rekonstrukcija kainavo apie milijoną eurų.

Žinoma, reiškiniui, kuris finansiškai savęs negali išlaikyti, tai dideli pinigai. Be investicijų jis greičiausiai negalėtų vystytis, nebent visuomenė labiau įsitrauktų.

– Bet sportiniai žirgai nėra pigus malonumas?

– Esu žiūrėjęs filmą, paremtą tikrais faktais, apie airių miestelį. Kaip vietiniai miestelėnai, susimetę pinigų, įsigijo žirgą, kuris laimėdavo varžybose ir nešė jiems visiems pelną.

Sakyčiau, kad lietuviai galėtų tokiu pačiu koncesiniu principu (susimetę draugai ar kaimynai) nusipirkti žirgą ir dalyvauti varžybose. Tai būtų papildoma aistra, o gal ir naujas laisvalaikio leidimo būdas?

Dievaži, reiks pačiam rimtai apie tai pagalvoti. Gal ir aš nusipirksiu kokio gero ristūno koją? Daugiau kažin ar patrauksiu (juokiasi).  

Didžiuojasi saulės elektrinių parku ir pažangiu muziejumi

– Kuo šiandien galėtų didžiuotis vietinis lazdijietis?

– Be jokios abejonės, vienas iš tokių objektų yra vietinis BOD saulės elektrinių parkas. Pasidalinsiu pikantiška detale, kad būtent Lazdijų BOD saulės elektrinių parko pagaminta elektros energija apšviečiama Vilniaus arkikatedra ir Aušros vartai.

Arkivyskupija perka šio našiausio saulės parko Baltijos valstybėse pagaminamą elektros energiją.

Saulės energija Lazdijuose surenkama BOD saulės parke 22 ha plote ant kalvos, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys Dzūkijos toliai. Vaizdas įspūdingas, ypač vasarą.

Mane nustebino tai, kad tie saulės surinkimo modeliai gyvena autonomišką gyvenimą, patys sukdamiesi pagal saulę. Fantastiška technologija.

Beje, saulės baterijų modulių technologijos sukurtos prisidedant lietuviams, o patys moduliai pagaminti Vilniuje pasitelkus ES investicijas.

Žalioji energija čia numatyta trisdešimčiai metų, o po to 95 proc. esamų agregatų utilizuojama.

Elektrai siaubingai brangstant, visi esame šiokiuose tokiuose spąstuose, o žalioji energetika – mūsų ateitis.

– Ko tikėtis užsukus į modernų Laisvės kovų muziejų?

– Jeigu kas nors įsivaizduoja, kad Laisvės kovų muziejuje ras nukirstą ruso ausį ar mamuto iltį, tai pasakysiu, kad jis yra kitoks – labai interaktyvus ir modernus, su daug vaizdinės bei garsinės medžiagos. Jame galima klausyti sutartinių, laisvės kovų ir partizanų dainų, rasti iškilių Lietuvos žmonių laiškų ar liudininkų atsiminimų. Taip pat sudarytos galimybės matyti archyvų medžiagą, paimtą iš tuometinių KGB muziejų. Gana jaukus muziejus, nors jo tematika, kaip ir kitų tremtinių muziejų, šiek tiek niūroka, slogi. Bes jis įdomus, todėl ir iš sostinės atvykę žmonės bus sujaudinti.

Lazdijų kraštas labai miškingas. Stipri čia buvusi ir partizaninė rezistencija. Laisvės kovų muziejus yra būtent apie tą mūsų istorijos dalį. Interaktyvūs liečiami ekranai – patrauklus būdas pateikti istoriją mūsų vaikams, nes tai jiems primena išmanųjį telefoną. Be jokios abejonės, šis muziejus labai svarbus ir ateities kartoms.

Atskirų pagyrų verta nesvietiško optimizmo ir gyvybingumo muziejaus vadovė Daiva. Ji ne tik šauniai dzūkuoja, bet ir turi labai daug informacijos.

– Kokią miesto viziją matytumėte pats?

– Visi miestai stengiasi turėti kažkokių traukos objektų. Pavyzdžiui, Druskininkai puikiai vysto turizmo sektorių. Lazdijai kurortu greičiausiai nepasiskelbs, bet hipodromą visomis išgalėmis reklamuočiau, rengčiau primirštas jojimo varžybas. Tai tikrai šaunu ir įdomu. Dar raginčiau, kad šiai veiklai įstatymai būtų priimami kuo palankesni.

– Ar gali taip nutikti, kad ir pats vieną dieną grįšite į Lazdijus ramesnio gyvenimo dairydamasis?

– Galbūt kada nors ten grįšiu, bet ne ieškodamas inovacijų ar progreso, kaip tik ramybės, nusėdimo ir lėtesnio tempo. Man maži miesteliai patrauklūs: juose nėra spūsčių, žmonės neišprotėję, viskas greičiau pasiekiama, stresas, tikriausiai, mažesnis tik, matyt, ir darbo, ir pajamų ne tiek daug.

Man atrodo, kad Lietuvoje tai ir vyksta: žmonės išvažiuoja į didžiuosius miestus susikurti gerovės, o tai padarę ieško ramybės ir grįžta į tėvoniją arba dairosi panašios vietos apsigyventi.

– Matyt, teisingai sakoma, kad Vilnius tik iki 40 metų, o paskui jau ten, iš kur atėjai, ar panašia kryptimi…

– Aš tai suprantu visiškai: kuo toliau gyvenu, tuo mažiau man to miesto reikia. Kam gi jis? Kad susirastum darbą arba kad susirastum antrąją pusę? Nors žmonės įvairūs: yra tokių, kurie išvažiavę nebesidairo į gimtas vietas, nes jos pakyrėjusios.

Aš esu nostalgiškas žmogus, talpinu savy daug melancholijos ir man gražu pravažiuoti pro savo vaikystės kiemą, aplankyti senelių vienkiemį, kur leisdavau vasaras. Man malonu jausti savo šaknis. Nori nenori gal tai buvo gražiausias etapas gyvenime? Man ši vieta brangi.

Lazdijus brangina dėl šeimos šaknų

– Kiek laiko gyvenote Lazdijuose?

– Mane iš Lazdijų tėvai išvežė mažą, devynerių. Prisimenu, kad labai verkiau. Dabar suprantu, kad buvo gaila ne miesto, o savų žmonių, prie kurių prisirišęs buvau. Būtent tai su gimtais miestais mus sieja.

Negalėčiau sakyti, kad išsiskyrimą su Lazdijais vaikystėje išgyvenau sunkiai, kad tai man širdį sudaužė, kad nebegaliu ateiti parūkyti prie upelio Lazdija ar sapnuotųsi man Lazdijų aikštė.

Taip nėra, bet ten buvo sąsaja su draugais, giminėmis ir tas saugumo jausmas, kai viską pažįsti, kai viskas tau artima… O Vilnius tuo metu atrodė beprotiškai gražus, didžiulis, bet svetimas. Dabar aš gal per daug išlepęs, kad gyvenčiau Lazdijuose. Bet jie visada yra dalis manęs, dalis mano širdies. Visiškai nesistengiu nuo to bėgti ir tai branginu.

– Esu girdėjusi istoriją, kad kartą savo honorarą dovanojote vietinei Lazdijų muzikos mokyklai.

– Esu koncertavęs Lazdijuose. Man buvo pažadėtas nemažas honoraras, tai kažkaip suspaudė širdį ir nekilo ranka jo imti iš gimtojo miesto. Tai ir atidaviau savo dalį (5 tūkst. eur – aut. past.) prieš tai su savo muzikantais atsiskaitęs vietinei muzikos mokyklai, kad tokiu būdu sugrįžtų į Lazdijus. Mano tėtis toje mokykloje dirbęs, ji turi tam tikrą istoriją mūsų šeimoje. Džiaugsiuosi, jei kas nors išmoks groti vargonais ir taps kokiu vargonininku vietinėje bažnyčioje.

– Ar reikia gimti Lazdijuose, kad užaugtum geru ir socialiai atsakingu žmogumi?

– Drįsčiau prieštarauti. Gal galima gimti ir Radviliškyje (juokiasi)…

© LR Finansų ministerija