Robertas Petrauskas apie gimtąjį miestą: „Nėra kitos vietos Žemėje, kur vėjas taip išpučia galvą“

Vos viena įspūdžių kupina diena Klaipėdos krašte gimusiam ir karjerą legendinėje radijo stotyje „Laluna“ pradėjusiam istorikui, TV laidų vedėjui, krepšinio komentatoriui Robertui Petrauskui prilygo nacionalinei ekspedicijai po egzotiškus kraštus: ne tik pažadino prisiminimus, bet ir leido žvilgtelėti į Klaipėdos ateitį.

„Iš Klaipėdos išvažiavau beveik prieš 20 metų. Nuo 2003-iųjų čia nebegyvenu, o apsilankau tik periodiškai, tad šis sugrįžimas buvo kaip kelionė laiko mašina su galimybe pasižiūrėti, kas įdomiausio vyko, vyksta ir bus plėtojama ateityje mieste“, – sakė R. Petrauskas.

Istoriko vaikystės prisiminimuose – jūra, kopų takeliai ir šilta bandelė ar duona grįžtant iš paplūdimio. Kaip teigė Robertas, viskas keičiasi, o jūra – ne. Tačiau nesikeisdama ji turi galios keisti viską aplink: klaipėdiečių mentalitetą, prisirišimą prie miesto, ypatingą nuotaiką.

Klaipėdos ateities vizijai jūra taip pat turi didelę įtaką. Todėl dienos kelionę istorikas nutarė pradėti plaukdamas link jūros vartų, kurie po renovacijos atsivers dar plačiau.

Kūrė legendinę radijo stotį „Laluna“

Savu laiku pačiam R. Petrauskui Klaipėda tapo savotiškais vartais. Gimęs Klaipėdos gimdymo namuose, jis augo už 13 kilometrų nuo miesto, mokyklą baigė Gargžduose, taigi, kaip pats sako, Klaipėda buvo jo sostinė. Iš Gargždų į Klaipėdą persikraustė baigęs mokyklą. Su bičiuliais įkūrė legendinę radijo stotį „Laluna“.

„Tais laikais radijo stotis buvo ne verslas kaip dabar, o nauja, nepažinta teritorija. „Laluna“ savo kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje darė daugybę keistų dalykų, rinkodarininkų požiūriu, gal net neįmanomų, nelogiškų, tačiau visa Klaipėda klausėsi pirmosios klaipėdietiškos radijo stoties. Euforija buvo tokia didelė, kad jokios kitos radijo stotys čia neturėjo šansų.

Rengdavome laidas iš paplūdimio, tiesiogines Jūros šventės transliacijas, dovanodavome marškinėlius, organizuodavome 3×3 krepšinio varžybas ir visokių kitokių dalykų, kurie buvo svarbūs miestui, telkdavo, vienydavo žmones. Žinoma, tai mano asmeninė patirtis, nes aštuonerius metus buvau „Laluna“ darbuotojas, su ja augau, bet kartu galėjau jausti Klaipėdos kvėpavimą. Labai ryšku ir svarbu buvo patirti, kad klaipėdiečiai myli ir brangina, kas yra jų, vietoje sukurta“, – prisiminimais dalijosi R. Petrauskas.

Susigrąžina istoriją, kuri buvo ištrinta, išžudyta, sugriauta

Dienos kelionėje po Klaipėdą R. Petrauskui labiausiai įstrigo, kad uostas ne užsiveria, o atsiveria žmonėms: „Kur tik pažvelgsi, vyksta grandioziniai darbai. Akivaizdu, be europinių investicijų būtų ne mūsų nosiai. Kita vertus, milijardinės sumos garantuotai atsipirks ir, žinoma, šimtmečius į priekį tarnaus miesto patrauklumui, grožiui.

Atkuriama piliavietė – labai geras pavyzdys. Kai gyvenau Klaipėdoje, uostas ir uždaros teritorijos aplink jį turėjo savo uždarą gyvenimą. Taigi, dabar čia atgaivinama ištisa Klaipėdos istorija, sujungiama su dabartimi.“

Vieta, kur atplaukia kruiziniai laivai, iš pramoninio uosto objekto virtusi reprezentacine miesto erdve, vienu iš traukos centrų. Tam reikėjo ne tik investicijų, bet ir užmojo, vizijos, gebėjimo palikti praeičiai senojo pasaulio taisykles ir pakeisti jas naujomis. R. Petrausko žodžiais, šiame procese dalyvauja ir patys klaipėdiečiai. Nėra taip, kad viską nusprendžia rimti dėdės vieno iš jų kabinete. Miestiečiai reiškia nuomonę, kokio miesto nori.

Tai labai svarbu, turint omeny paradoksalią Klaipėdos situaciją. Žinome, kad ji yra vokiškos kilmės ir senesnė už Vilnių, Trakus. Tačiau, nepaisant didžiulio metų paveldo, Klaipėda yra ir vienas jauniausių didmiesčių, jei kalbėsime ne apie pastatus, o apie žmones. Taip atsitiko todėl, kad po Antrojo pasaulinio karo žmonių, gyvenusių iki jo Klaipėdoje, tiesiog neliko. Didžioji gyventojų dalis buvo evakuota arba pasitraukė į Vakarus, taigi po karo viskas prasidėjo nuo tuščio lapo. Vos kelių kartų miestui būtinai reikia istorinių atramų, be to, jas reikia sudėti iš naujo, sukurti, pradėti branginti. Atgauti ir pamilti miesto istoriją, kuri buvo ištrinta, išžudyta, sugriauta“, – sakė istorikas.

Procesas nėra labai paprastas, tačiau drauge suteikia jaunatviško alkanumo, energijos, su kuria galima padaryti daug daugiau. Būtent dėl to Klaipėdą R. Petrauskas vadina miestu, kuris tiesiog priverstas kurti, svajoti, neprarasti užmojo.