Širdyje marijampolietis Vytenis Pauliukaitis: „Čia prasidėjo mano kelias“

Režisierius ir ilgametis televizijos veidas Vytenis Pauliukaitis savo talentu bei charizma gimtosios Marijampolės gyventojus pakerėjo dar jaunystėje. Ir dabar su broliu stengiasi kuo dažniau užsukti į gimtinę – juk ši vieta saugo istorijas, kurios maloniai šildo širdį. Šįkart režisierius taip pat mielai sutiko leistis į prisiminimus ir įsitraukti į vienos dienos nuotykį.

Jaunystės vietų magija

Į gimtąjį kraštą šįkart Vytenis Pauliukaitis keliauja ne su broliu, o su mumis, žurnalistais, tad turėsime išskirtinę progą aplankyti vietas, kurios jam kelia gražiausius prisiminimus. Diena lietinga – atrodytų, saugiausia būtų likti automobilyje ir miestą stebėti pro langą, bet išskleidžiame skėčius ir pradedame nedidelį nuotykį Marijampolėje. Žingsniuodami jaukiomis miesto gatvėmis nė nepajuntame, kaip nustoja pliaupti lietus. Vietinėje kavinėje pasimėgavę pirmuoju puodeliu kavos, patraukiame link gėlėmis ir fontanais garsėjančių Poezijos ir Vytauto parkų.

„Džiaugiuosi, kad pokyčiai eina koja kojon su gyvenimu. Ar kas galėjo pagalvoti, kad tiek daug parkų turėsime? Dabar jų yra septyni, o seniau buvo apleistos vietos. Būdami vaikai eidavome maudytis į upę, žaidėme akmenėliais, batų tepalo dėžutėmis, viename ar kitame sode obuolius skynėme. Juk nieko neturėjome“, – baksnodamas šaligatvį lietsargiu porina V. Pauliukaitis. Prisimena, kad anuomet nemažai būta kitokių žmonių – apšnerkštose pakrantėse jie „kultūringai“ leisdavo laiką, o po savęs palikdavo dar didesnes krūvas tuščių butelių ir konservų dėžučių.

Tad dabar vaikštinėdamas garsiai džiaugiasi, kad grįžtame į gamtą ilsėtis jau kitaip, žmonės daugiau laiko praleidžia prie vandens, parkuose. Kiti miestai statosi daug modernių pastatų, o štai Marijampolėje sutvarkytos vietos šeimų laisvalaikiui.

„Mes iš tikrųjų esame nuvargę, įsitempę nuo gyvenimo tempo, tokios žaliosios zonos yra aukso vertės. Anksčiau sunkiai galėjome įsivaizduoti, kad žmonės čia ateis ilsėtis ir pabūti. Visą laiką darbas, namai… O dabar daugybė žmonių su vaikais vaikšto, turi veiklos, skaito knygas ant suoliukų. Mano akimis žiūrint, per 30 metų, o ypač per pastaruosius du dešimtmečius, gyvenimo kokybė miestuose labai pakilo“, – įsitikinęs Vytenis.

Visgi pastebi, kad vieni, pavyzdžiui, grožisi atgijusia gamta, o kitiems ji nedaro jokio įspūdžio: „Kai kam pabuvimas miške – visai nereikalingas dalykas. Jie juokiasi ir klausia, kas tame miške yra? Reikia stebėti – ir pastebėsi, nes jei nenori, niekada nieko nė nepamatysi.“

Legendomis apipintas Kačių kiemelis

Geriant kavą vietinėje kavinėje pamažu ima vyniotis nostalgiškos ir smagios istorijos. Neskubėdami prieiname prie pirmosios „stotelės“, režisieriaus veidas nušvinta plačia šypsena – tai legendomis apipintas grafienės Pranciškos Butlerienės kačių kiemelis.

„Buvo pasakojama, kad grafienė Butlerienė labai mėgo savo katinėlius, turėjo kelis mylimiausius. Ir štai dizaineriai bei dailininkai sutvarkė vieną iš kiemelių ir pavadino jį Kačių kiemeliu. Katytės „laipioja“ ne tik ant stogo, bet ir ant sienų. Tikrai gražus sumanymas“, – glostydamas vieną iš atvaizdų šypsosi Vytenis.

Įšokę į automobilį, lekiame į kitą režisieriaus širdžiai mielą vietą – Marijampolės biblioteką. Ši pasitinka išgražinta, kvepianti dažais ir naujomis knygomis.

„Ji šiuolaikiška, puikaus dizaino, visi skyriai sukelti į vieną patalpą. Biblioteka buvo prisidėjusi prie projekto „Prisijungusi Lietuva“, kurio metu vyresnio amžiaus žmonės buvo mokomi dirbti kompiuteriu, telefonu. Į tokią biblioteką norisi ateiti, tiesiog traukia širdis“, – žvilgsniu keliaudamas per knygų lentynas džiaugiasi V. Pauliukaitis.

Tai nėra vienintelė vieta, kuri Vyteniui kiekvieną kartą kelia nostalgiškus prisiminimus. Todėl truputį greitesniu žingsniu, bet klausydamiesi istorijų pasiekiame Marijampolės kultūros centrą, kuriame dabar vieši MO muziejaus paroda.

Pasirodo, prieš tai čia stovėjo išskirtinio grožio istorinis pastatas, jame tarpukariu buvo įsikūrusi Bartlingio vaistinė. Deja, įspūdingas namas neišliko, jo vietoje stovi šiuolaikiški rūmai. Apgailestaudamas pašnekovas mena ir visai šalia, centrinėje aikštėje, anksčiau šurmuliavusį miesto turgų: „Tą akmenimis grįstą aikštę prisimenu su nuolat telkšančiomis balomis. Per karą viena dalis turgavietės buvo subombarduota“, – praeities mozaiką atsargiai dėlioja V. Pauliukaitis.


© LR Finansų ministerija