Gėlynas ant vandens – plaukiojančios salos ne tik puošia, bet ir valo vandenį

Teksto aut. Eglė Cibienė

Salos vandens telkiniuose yra akiai įprastas reginys. Tačiau jei jos dirbtinės, plaukiojančios ir apsodintos egzotiniais augalais – tai jau retenybė. Lietuvoje šiuo metu galima pamatyti net kelias tokias plaukiojančias salas.

Dvi salos jau trejetą metų puošia pakrantę ir valo vandenį Kuršių marių Gintaro įlankoje ties Juodkrante, dar dvi kiek naujesnes panašias salas galima išvysti Klaipėdoje – Jono kalnelio ir Žardės tvenkiniuose, pernai plaukiojanti sala buvo sumontuota Šiaulių Talkšos ežere.

„Įvairiais augalais apsodintos dirbtinės plaukiojančios salos pirmiausiai naudojamos vandens kokybės pagerinimui. Tačiau kartu jos kuria ir estetišką vaizdą bei prisideda prie natūralių biologinės įvairovės buveinių sukūrimo urbanizuotose teritorijose“, – sako Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyr. mokslo darbuotojas prof. Artūras Razinkovas – Baziukas. 

Konstrukcijoje – natūralios medžiagos

Pašnekovas pasakoja, kad plaukiojančios salos Kuršių mariose pirmiausiai atsirado ieškant būdų, kaip spręsti pagrindinę šio vandens telkinio problemą – azoto ir fosforo junginių perteklių.

Plaukiojančios salos populiarios Vakarų Europoje – jų galima pamatyti Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Lietuvoje jas ėmėsi įkurdinti Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto koordinuojamas tarptautinis, drauge su Vokietijos ir Lenkijos mokslininkais įgyvendinamas projektas „Live Lagoons“, o salų projektas buvo finansuojamos Europos Sąjungos lėšomis.

Salos Kuršių marioms buvo įsigytos iš Škotijos. Prof. A. Razinkovas – Baziukas sako, kad jos turi aplinkosauginius sertifikatus, naudojamas plastikas yra atsparus ultravioletiniams spinduliams, neteršia aplinkos mikroplastiku. Vis dėlto plastiko dirbtinės salos sudėtyje yra gana daug, tad Klaipėdos mokslininkams kilo mintis patiems pagaminti analogišką, tik dar ekologiškesnę salą.

„Jūros tyrimų institute yra inžinerijos tyrimų laboratorija, tad pagalvojome – o kodėl gi nepabandžius, juk, kaip sakoma, ne dievai puodus lipdo. Rezultatas – Klaipėdoje esančios salos yra pagamintos mūsų mokslininkų. Joms gaminti beveik nenaudotas plastikas, tik natūralios ir aplinkai draugiškos medžiagos, tokios kaip linas, kokoso pluoštas, nerūdijantis plienas, o įdėklų užpildas pagamintas iš Kuršių mariose užaugusių nendrių“, – vardija jis.

Kalbėdamas apie rezultatus, prof. A. Razinkovas – Baziukas aiškina, kad per pirmuosius metus viena Kuršių mariose esanti 26 kv. m dydžio sala pašalino tiek biogeninių medžiagų, kiek vienas namų ūkis sugeneruoja iki valymo įrengimų. Po trejų metų kiekis padvigubėjo, nes sala bręsta, augalai didėja, geba pašalinti daugiau kenksmingų medžiagų. Profesorius sutinka, kad visų Kuršių marių dvi salos neišvalys, bet akivaizdu, kad jos veiksmingos, tad nedideliame, uždarame vandens telkinyje plaukiojančios salos tikrai galėtų tapti efektyviais „valymo įrenginiais“.

Sukurtas gėlynas vandeny

Estetinį plaukiojančios salos vaizdą kuria joje pasodinti augalai, kurie, pasak pašnekovo, parenkami atsižvelgiant į keletą aspektų. Vienas jų – vandens druskingumas.

„Klaipėdoje vanduo yra gėlas, o Kuršių mariose dėl Baltijos jūros gali būti ir kiek druskingas. Pagal tai rinkti augalai. Ne mažiau svarbi salos vieta. Kuršių marių salos yra nacionalinio parko teritorijoje, todėl galėjome jas apsodinti tik tokiais augalais, kurie savaime auga toje teritorijoje. Klaipėdoje kita situacija – norėta sukurti tarsi plaukiojančius gėlynus, tad sodinome gražiai žydinčius augalus, keletą egzotinių. Nors ir Juodkrantės salos atrodo dekoratyviai, žydi vilkdalgiai, Klaipėdoje norėjome sukurti dar estetiškesnį vaizdą“, – pasakoja mokslininkas.

Jis aiškina, kad plaukiojančios salos, jas įkūrus, toliau pačios gyvena savo gyvenimą. Salos subręsta per dvejus metus, daugiamečiai augalai dauginasi ir sėjasi patys. Stebėtinai didelė biologinė tokių salų įvairovė: čia peri paukščiai, gyvena žuvys, vabzdžiai, drugeliai, įvairūs bestuburiai organizmai.  

Kartais salą nusižiūrėję paukščiai gali pridaryti ir bėdos. Taip nutiko Klaipėdos Jono kalnelio saloje, į kurią ančių šeimyna atskrido vos po 6 minučių po įrengimo. Vėliau paukščiai apskabė saloje pasodintus augalus.

„Salų, esančių Kuršių mariose, augalai klesti nuo pat pradžių, paukščiai jų neliečia, nes jiems ir aplinkui pakanka maisto. Aplink Jono kalnelio salą yra miestas, vandens paukščiams čia trūksta maisto, tad antys ja ir pasinaudojo. Problema nesunkiai išsisprendė įrengus saloje tvorelę“, – sako prof. A. Razinkovas – Baziukas.

Jo teigimu, tokios salos galėtų atsirasti ir kituose miestuose, kur tik yra vandens telkinys. Tokios ekosistemos yra unikalus gyvosios gamtos stebėjimo taškas, padedantis atkurti gamtinę įvairovę, prisikviesti paukščių ir kitų gyvių ten, kur jų nėra. O kur dar estetinė funkcija – jei gėlynas gali būti įrengtas ant žemės, tai puikiausiai galėtų būti ir išskirtinis gėlynas ant vandens.

1 iš 2 vandens telkinių – geros ekologinės būklės

Žaliosios politikos instituto direktoriaus pavaduotoja Ieva Budraitė, Lietuvoje įgyvendinamą plaukiojančių salų projektą vertina teigiamai. Jos teigimu, tai puiki iniciatyva, skatinanti prisidėti prie vandens telkinių kokybės gerinimo.

Pašnekovė cituoja Aplinkos apsaugos agentūros duomenis, kurie rodo, jog gerai arba labai gerai ekologinei būklei galėtume priskirti vos 49 proc. Lietuvos upių ir 60 proc. ežerų – kitų vandenyje cheminių arba maistingųjų medžiagų koncentracija viršija nustatytas normas. Europoje situacija dar prastesnė – 2018 m. duomenimis, tik 38 proc. paviršinių vandens telkinių yra geros cheminės ir ekologinės būklės.

„Žaliosios politikos institutas taip pat kasmet prieš vasaros sezoną gyventojus kviečia į tarptautinę vykstančią upių ir jų pakrančių švarinimo iniciatyvą „River Cleanup“. Praėjusiais metais Lietuvoje susirinko per 1500 savanorių, kurie švarino 33 vandens telkinius ir jų pakrantes. Tik tenka apgailestauti, kad kiekvienais metais būna, ką tvarkyti – iš vandens traukiamos padangos, baldai, asbesto šiferis, plastiko ir tekstilės atliekos, kitos šiukšlės“, – vardija pašnekovė.

Didžiausi vandens teršėjai yra pramoniniai objektai, vandens telkiniams neigiamą įtaką daro intensyvi žemės ūkio veikla, namų ūkiai, kurie ne visada pakankamai išvalo susidarančias nuotekas.

Anot I. Budraitės, prie geresnės vandenų būklės kiekvienas galime prisidėti ne tik nemesdami šiukšlių tam neskirtose vietose, bet ir atsakingiau rinkdamiesi, kokias valymo priemones naudoti vonios kambaryje ar virtuvėje, kur plauti automobilį, ar naudoti chemines trąšas daržuose.

„Buitiniai chemikalai, skalbimo priemonės, kosmetika, net vartojami vaistai, kurių dalį organizmas pašalina – visa tai lemia, kad bisfenoliai, felatai ir kitos cheminės medžiagos patenka į nuotekas, o jų neišvalius tinkamai – ir į upes, jūras bei vandenynus, teršdami juos“, – sako ji.

© LR Finansų ministerija