Prieš daugiau nei 70 metų duotas partizanų vado įsakymas virto Laisvės kovų istorijos muziejumi

Teksto aut. Eglė Cibienė

1946 m. vienos Šiaurės rytų Lietuvos partizanų būrio vadas pasikviečia jauniausią būrio partizaną ir duoda jam įsakymą – pasitraukti iš miško ir pradėti kaupti bei saugoti partizanų dokumentus ir užrašus, o Lietuvai tapus laisva perduoti juos ir visą tikrąją partizanų kovos istoriją perduoti ateities kartoms.

Tokia yra Obeliuose (Rokiškio r.) įsikūrusio Laisvės kovų istorijos muziejaus atsiradimo pradžia. Visą gyvenimą vykdęs partizanų vado įsakymą, Andrius Dručkus sukaupė virš dešimties tūkstančių eksponatų, kuriuos šiandien galima pamatyti jo įkurtame muziejuje.

„Senelis be galo mylėjo Lietuvą ir stengėsi ta meile uždegti kiekvieną į muziejų atėjusį lankytoją. Visus juos sutikdavo kaip artimus draugus, nors iki tol buvo nepažįstami. Po senelio mirties daugybė žmonių sakė, kad jis buvo ramus, nuoširdus ir be galo tvirtas žmogus. Ta tvirtybė kilo iš patriotizmo bei meilės Lietuvai“, – pasakoja muziejaus įkūrėjo anūkas Mantas Kelečius.

Įsakymą vykdė visą gyvenimą

Į partizanus A. Dručkus išėjo vedinas skaudžių išgyvenimų. 1945 m. į Vaičėnų kaimą, kuriame jis su šeima gyveno, atėję stribai vykdė kratas, siekdami surasti čia slepiamus partizanus. Išsivedę tėtį ir vyresnįjį brolį, pastarąjį mušė šautuvų buožėmis, durtuvais, o galiausiai nušovė. 17-metį Andrių šis įvykis labai sukrėtė, tad kartu su pusbroliu jis tapo partizanu, pasirinkdamas slapyvardį Kerštas.

„Jaunam, vikriam vaikinui partizanų vadas patikėjo žvalgybines, informacijos rinkimo užduotis. Senelis labai laukė, kada galės stoti į mūšį ir atkeršyti už brolį. Matydamas tą įkarštį, vidinį įniršį, kuris, tikėtina, būtų pastūmėjęs rizikuoti gyvybe ir žūti, ir žinodamas, kad apie senelio įstojimą į partizanų gretas nebuvo žinoma vietinių stribų ar užfiksuota okupantų dokumentuose, partizanų vadas įsakė jam išeiti iš miško ir kaupti partizanų dokumentų archyvą“, – kalba M. Kelečius.

A. Dručkui partizanai nuolat perduodavo įvairius partizanų dokumentus, įsakymus, patvarkymų kopijas, užrašus. Būdamas savamoksliu fotografu, jis lankydavosi pas partizanus ir daug fotografavo. Visą sovietų okupacijos laikotarpį jis kaupė ir saugojo su laisvės kovomis susijusius dokumentus bei daiktus. Šią veiklą slėpė net nuo šeimos narių, siekdamas nesukelti jiems pavojaus – sovietinis režimas draudė turėti bet kokių lietuvybės simbolių, dokumentų.

Pasak M. Kelečiaus, jo senelio sukauptas Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanų archyvas yra pagrindas, ant kurio šiandien „stovi“ visas muziejus.

Dabartinis Laisvės kovų istorijos muziejaus vadovas Valius Kazlauskas, kurį laiką dirbęs kartu su A. Dručkumi, sako, kad pastarasis visada turėjo viziją, jog muziejus turi būti pilietinio ir patriotinio ugdymo vieta. V. Kazlausko teigimu, mažam miesteliui Obeliams labai pasisekė, kad turėjo tokią asmenybę ir dabar jo dėka turi tokį savo turiniu didelį muziejų.

„Mūsų muziejus, turintis net 7 sales su tūkstančiais unikalių eksponatų, nėra tik pastatas. Norime būti pilietiškumo židiniu, vykdome iniciatyvas bendruomenėse, prisidedame prie bunkerių atstatymo, paminklų laisvės kovotojams statymo. Muziejaus kolektyvas dirba, kad edukacijoms būtų pritaikyta erdvė aplink muziejų. Turime atkurtą partizanų bunkerį, norime pastatyti piliakalnio maketą, kad moksleiviai galėtų mokytis istorijos iš tokių eksponatų“, – vardija V. Kazlauskas.

Anot jo, jaunimui reikia ne tik eksponatų vitrinose, bet ir gyvos istorijos patirties, galimybės istoriją paliesti, pabūti joje. Todėl rengiama edukacija partizanų bunkeryje. Moksleiviams ne tik pasakojama partizanų istorija, bet ir suteikiama proga apsirengti partizaniškas aprangas, palaikyti partizanų ginklų kopijas, pabūti bunkeryje, bent kiek pajausti, ką jautė partizanai.

V. Kazlauskas sako, kad A. Dručkus buvo ne tik muziejaus įkūrėjas, bet ir inicijavo ar prisidėjo prie paminklų, įamžinančių laisvės kovas Obelių krašte, statymo: partizanų bunkerio Obelių šile, Vaičėnų kaimą menančio memorialo, paminklo jo brolio nužudymo vietoje, paminklo Obelių kapinėse žuvusiems krašto laisvės kovotojams, 1941 m. Birželio sukilimo paminklo atstatymo.

Dažnai muziejus sulaukia ir šeimomis atvykstančių žmonių. Pasak V. Kazlausko, paprastai jie vienaip ar kitaip susiję su partizanų istorija, laisvės kovomis, ieško savo giminės tapatumo. Todėl ekskursijos muziejuje panašesnės į draugišką bendravimą, pokalbį prie kavos puodelio.

Muziejaus pastatas statytas tarpukariu, čia buvo įsikūrę nepriklausomos Lietuvos valdžios tarnautojai. Sovietmečiu veikė vidurinės mokyklos internatas. Neseniai pastatas ir jo aplinka buvo atnaujinti pasinaudojus Europos Sąjungos investicijomis.

Testamentu paliko meilę Tėvynei

M. Kelečiaus nuomone, unikalus ir vienas pagrindinių muziejaus eksponatų yra Vyties kuopos vado Balio Vaičėno užrašai. Daugiausia juose – lakoniškais sakiniais aprašytų kasdienių įvykių, tačiau yra ir itin asmeniškų, jautrių įrašų.

Įrašai leidžia įsijausti į partizanų vado gyvenimą nuolatinėje kovoje, priešinantis okupantams. Iš jų matyti, jog B. Vaičėnas tiki tuo, ką daro, tačiau taip pat supranta, kad nesulauks siekiamo tikslo – laisvos Lietuvos.

„Po vieno mūšio jis rašo testamentą. Kovotojas supranta, jog žus, bet ateities kartoms jo kova paliks įspaudą. Testamente B. Vaičėnas rašo neturįs materialaus turto, kurį galėtų palikti, bet palieka meilę Tėvynei ir tikėjimą, nepritaria kerštui, atleidžia savo skriaudikams ir net tiems, kurie jį nužudys. Testamentas nėra niekaip pagražintas ar papildytas prikurtomis detalėmis – jis toks, kokį daugiau nei prieš 70 metų užrašė partizanų vado ranka“, – pasakoja pašnekovas.

Kai kurių muziejaus eksponatų atsiradimas primena įtempto siužeto filmą ar romaną. Kaip vieną tokių A. Dručkaus anūkas įvardija vienos XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniaus universitete veikusios studentų korporacijos herbą, kuriame pavaizduota 1863 m. sukilimo simbolika.

Anot M. Kelečiaus, apie 1968 m. tuometinis Kriauklių (Ukmergės raj.) klebonas pakvietė senelį atvažiuoti pažiūrėti, ką turįs. Daugiau nieko nesakė, tad senelis autobusu iš Kauno nuvyko į Ukmergės rajoną ir pamatė šį herbą. Herbas buvo maždaug metro aukščio, tokio į kišenę neįsidėsi, todėl senelis nutarė vežtis jį namo suvyniotą į paklodę.

„Kelių autobusų vairuotojai su tokiu dideliu nešuliu senelio nepriėmė. Šiaip ne taip jam pavyko įsiprašyti į vieną iš paskutinių autobusų tą vakarą. Istorija tuo nesibaigė – Kaune gatve einantį senelį ėmė sekti du milicininkai. Kai jau atrodė, kad kelionė baigta, padėjo likimas – iš kažkur atsirado neblaivus vyriškis, į kurį nukreipė dėmesį milicininkai, tad tuo pasinaudojęs senelis sėkmingai grįžo namo, o herbą šiandien galima pamatyti muziejuje“, – pasakoja Mantas.

Istorija, virtusi pasaka prieš miegą

Pašnekovas prisimena, kad vaikystėje senelis mėgdavo pasiimti pasakų knygą ir skaityti anūkams. Netrukus paaiškėjo, kad iš tikrųjų jis apsimesdavo skaitąs, o iš tiesų pasakodavo įvairias istorijas.

„Per vieną minėjimą senelis, pakviestas prie mikrofono pasisakyti, mano ir sesės nuostabai pradėjo pasakoti vieną iš istorijų, kurias „skaitydavo“ mums iš pasakų knygos. Pasirodo, tos pasakos nebuvo pasakos, o tikri įvykiai  iš partizanų gyvenimo. Mes jų klausydavome prieš miegą, nors jomis senelis pasakojo savo bendražygių istoriją“, – šypsosi M. Kelečius.

Jo teigimu, toks buvo senelio tikslas – pasakojant istorijas ugdyti patriotiškumą, suvokimą, kuo svarbus partizaninis judėjimas, pasipriešinimas sovietiniam režimui, kaip mūsų tauta atėjo iki šiandienos, kai galime laisvai vaikščioti, nejausdami represijų baimės, nepatirdami jausmo, kad kažkas stebi kiekvieną žingsnį.  

2018 m. A. Dručkui mirus, jo vaikai ir anūkai nusprendė tęsti senelio pradėtą veiklą ir įkūrė asociaciją „Andriaus Dručkaus iniciatyva“. M. Kelečius pasakoja, kad tai padaryti paskatino senelio išugdytas pareigos jausmas išsaugoti tai, ką jis visą gyvenimą kūrė ir pasakoti jo istorijas.

„Pagrindinis pasakojimo objektas yra senelio įkurtas muziejus. Mums šis muziejus yra tarsi monumentas išskirtiniam žmogui, įvykdytas partizanų vado įsakymas. Prisidedame prie muziejaus veiklos padėdami organizuoti renginius, dalyvaudami iniciatyvose, atvežame į muziejų jaunimą. Patys nesame istorikai, tad muziejaus lankytojams pasakojame ne laikmečio istoriją, o senelio ir jo kauptų eksponatų istorijas – kaip eksponatai atsidūrė pas senelį ir kokia yra tikroji partizanų ir laisvės kovų istorija“, – pokalbį užbaigia M. Kelečius.