Pastatas nesusprogdinamomis sienomis ir neatrakinamomis spynomis traukia istorijos paslapčių mėgėjus

Teksto aut. Eglė Cibienė

Pastatas, kuriame vykdoma veikla griežtai laikoma paslaptyje. Sienos, galinčios atlaikyti sprogimus. Koridoriai, kuriais vaikštantys žmonės nesusitinka. Tai ne knygos ar filmo siužeto dalis, o kelios detalės apie neseniai restauruotą buvusią Lietuvos kariuomenės Ginklavimo valdybos tyrimų laboratoriją Kaune.

„1935 metais iškilęs statinys yra vienas ryškiausių funkcionalizmo pavyzdžių. Kadangi jis priklausė kariuomenei, čia buvo vykdomi įvairūs tyrimai, bandymai, pastatas ir tarpukariu, ir dabar intriguoja žmones. Kitą tokios istorijos ir paskirties pastatą Lietuvoje vargu ar rasime“, – komentuoja architektūros istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis.

Tarsi miestas mieste

Achitektūrologo dr. Vaido Petrulio teigimu, savo atliekama funkcija šis pastatas yra vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ko gero ir Baltijos šalyse – kito tarpukario laikotarpio kariniams tyrimams skirto pastato išlikusio nėra.

„Kalbant apie architektūros stilių, pastatas yra vienas ryškiausių tokio stiliaus pavyzdžių, nors išskirtinio mastelio ir svarbos lietuviško modernizmo pavyzdžių Kaune yra ir daugiau: Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejus, centrinis paštas. Tiesa, laboratorijos pastatas įdomus ir tuo, kad jame yra labai daug gerai išsilaikiusių autentiškų interjero medinių elementų: individualaus dizaino medinės durys, baldai, laiptų turėklai, taip pat biblioteka su jose vis dar esančiomis senomis knygomis, nemažai laboratorijos įrangos“, – vardija pašnekovas.

Tuometiniame Kauno pakraštyje, Žaliakalnyje, modernios laboratorijos kompleksas iškilo, nes Lietuvos kariuomenė neturėjo tinkamų patalpų bandymams, tyrimams, karo pramonei reikalingų medžiagų gamybai. Tokia veikla buvo vykdoma nepritaikytoje, mažoje laboratorijoje Šančiuose, kur 1932 m. įvykus sprogimui apsispręsta statyti naują.

Iš viso komplekse buvo 14 pastatų: administracijos pastatas, vandens rezervuaras, dujų generatorinė, sandėliai, slėptuvės ir kiti. Kompleksas buvo nepriklausomas nuo išorės sąlygų, tarsi miestas mieste – turėjo telefonų stotį, autonomišką vandens tiekimą, generavo sau elektrą.

Laboratorijos pastatas, kurio architektūrinį sprendimą parengė V. Landsbergis-Žemkalnis, įkūnija modernizmo esmę nusakančią frazę „forma seka funkciją: asketiškas, be bereikalingo dekoro.

Pasak dr. V. Petrulio, išskirtinė ir viena įdomiausių šio pastato detalių yra juostiniai langai. Kito tokius ilgus juostinius langus turinčio pastato nėra visoje Lietuvoje. Šie langai skirti ne tik kokybiškam vidaus apšvietimui dienos šviesa, bet turi ir dar vieną funkciją – jų konstrukcija galimo sprogimo metu įgalintų išsaugoti pastato sienas, nes oro banga išmuštų tik langus.  

„Išskirtine pastato detale tituluojami variniai kaminėliai taip pat yra funkcinė detalė, skirta užtikrinti laboratorijose naudotų traukos spintų vėdinimą. Kaminėlių ant stogo yra daug, nes iš kiekvienos darbo vietos buvo išvesta tiesioginė vėdinimo sistema – tai tikrai vertas dėmesio technologinis sprendimas, kuris ilgainiui tapo ir estetinio pastato charakterio dalimi“, – pasakoja jis.

Laiką pralenkiantys sprendimai

P.T. Laurinaitis įdomiu vadina ir vidinį laboratorijos pastato suplanavimą. Pavyzdžiui, koridoriai ir praėjimai tarp laboratorijų buvo suprojektuoti, kad nesusitiktų skirtingose patalpose su skirtingomis, pavojingomis medžiagomis dirbantys specialistai. Unikalus ir elektros instaliacijos išvedžiojimas – ne sienose, kad nutikus incidentui nenutrūktų elektros tiekimas.

Pagrindinė laboratorijos aparatūra ir durų užraktai dėl saugumo buvo rakinami trimis skirtingais raktais. Laboratorijoje iki šių dienų išlikę iš Islandijos atgabenti stalai su lavos stalviršiais, nereaguojančiais į cheminius procesus.

„Pastatą galima vadinti daugiausiai aukštųjų technologijų turėjusiu pastatu tuometinėje Lietuvoje. Daugelis čia esančių sprendimų buvo pritaikyti būtent šiai vietai, juos kitur sunkiai būtų galima panaudoti. Tarsi pastatas būtų vientisas, gyvas organizmas. Turbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl jis išliko nesuniokotas iki šių dienų“, – svarsto jis.

Laboratorijoje veikė Organinės chemijos, Mikrobiologijos, toksikologijos ir patologinės anatomijos, Balistikos ir sprogstamųjų medžiagų, Technikinės chemijos, Metalurgijos, mechanikos ir optikos, Prekių tyrimo skyriai. Čia buvo galima atlikti tiek sudėtingus tyrimus, pavyzdžiui, susijusius su cheminio ginklo panaudojimu, tiek paprastus, tokius kaip reprezentacinių ženklelių sudėties, parako kokybės tyrimai. Be turimų buvo gaminami cheminiai produktai šalies ginklavimo reikmėms.

Pasak P. T. Laurinaičio, nors didžioji dalis laboratorijoje vykdomos veiklos buvo susijusi su kariuomenės užsakymais, norėta, kad joje būtų galima atlikti ir privačius tyrimus, kurie padėtų vystytis Lietuvos pramonei.

Tarpukariu statytas ir pasinaudojus Europos Sąjungos investicijomis neseniai restauruotas pastatas šiandien gali didžiuotis įvairiais titulais. Jis įtrauktas į vertingiausių pirmosios Lietuvos Respublikos pastatų dešimtuką, įvertintas Europos paveldo ženklu. Šiandien čia įsikūręs Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas.

© LR Finansų ministerija