Kadaise prisiekusių pagonių krašte – ypatingas dėmesys religijai ir istorijai

Teksto aut. Saulė Bakšė

Žemaitijos sostinėje Telšiuose dera skirtingų religijų ženklai ir jų architektūrinis palikimas. Be kvapą gniaužiančios katedros ir bažnyčios, čia dar stovi ir cerkvė bei prieškarinius laikus menanti buvusi rabinų mokykla – ješiva.

Pasak architekto prof. Algirdo Žebrausko, Šv. Antano Paduviečio katedra, Telšių kunigų seminarija arba senasis Bernardinų vienuolyno pastatas ir Vyskupų rūmai stovi ant vienos reikšmingiausių Telšių vietų – Insulos kalvos.

„Šis kompleksas dominuoja pačiame mieste – jo siluete. Jo tvarkyba buvo svarbi tiek patiems objektams, tiek ryškinant miesto tapatybę. Visi senieji miestai turi labai svarbius panoraminius vaizdus, kurie atveda į miestą ir jį pristato. Šis kompleksas reikšmingas ne tik istorine ar architektūrine prasme, katedra tarsi urbanistinis švyturys“, – komentuoja jis.

Katedra įgijo antrą kvėpavimą

ES lėšomis buvo sutvarkyta Šv. Antano Paduviečio katedra, tuo pačiu atgaivintos ir kitos komplekso dalys. Sutvarkytas Bernardinų vienuolynas, kunigų seminarijos korpusai, taip pat restauruoti vyskupų rūmai. Anot prof. A. Žebrausko, šiandien kompleksas atsibudęs ir šviečiantis, kaip kad priklauso svarbiausiai Žemaitijos sostinės vietai.

Tvarkant Šv. Antano Paduviečio katedrą, pirmiausiai buvo atlikti tyrimai, po kurių pereita prie realių darbų, iš kurių pirmasis buvo šventoriaus tvarkymas.

„Kaip žinia, tokiuose projektuose dažniausiai perkamos medžiagos už mažiausią kainą, tačiau mes pasukome kitu keliu. Kur kas sunkesniu ir reikalaujančiu daugiau įtikinėjimų. Tačiau medžiagų kokybė, ypač kultūros paveldo objektų erdvėje, yra esminis faktorius. Jeigu šventoriuje sudėtas geras akmuo, jo storis paskaičiuotas apkrovoms, atmosferiniam poveikiui – jis tarnaus šimtmečius. Tokią pačią praktiką matome ir senosiose Europos valstybėse. Tokiu būdu investuotos lėšos tarnauja ilgiau ir reikalauja mažai eksploatacinių išlaidų“, – pasakoja tuo metu vyriausiuoju miesto architektu buvęs prof. A. Žebrauskas.

Antras žingsnis – fasadai. Jo teigimu, papildomų tyrimų metu pavyko atskleisti autentiškus fasadus, kurie buvo paslėpti po tinku. Jis džiaugiasi, kad pavyko atidengti istorinį klodą – 1765 metų fasado estetiką, kuri buvo nematoma ir nežinoma.

„Taip pat džiaugiuosi, kad uždengėme katedros stogą vario skarda. Restauravome ir bokštą, jį taip pat dengėme variu. Projekte buvo numatyta paprasta dažyta skarda, tačiau ji tarnauja daugiausiai 50 metų. Pasirinkus varį, 2 proc. pabrango bendra viso fasado tvarkybos sąmata, tačiau turime stogą, kuris tarnaus 400 metų. Jei būtume uždėję pigų variantą, mažiausiai 8 kartus būtų reikėję stogą tvarkyti“, – atkreipia dėmesį architektas.

Trečias katedros prikėlimo žingsnis – interjeras, kuris buvo pritaikytas pagal antro Vatikano susirinkimo reikalavimus. Telšių katedra viena pirmųjų Lietuvos bažnyčių, kurioje įvestas geoterminis šildymas.

„Tyrimai atskleidė įdomių detalių. Radome senuosius įėjimus į katedros požemius.  Restauravome tiek grindis, tiek požemius, kuriose yra vyskupų palaidojimo kriptos. Vėliau restauravome altorius, ant kurių žinomo skulptoriaus Tomo Podhaiskio, daug dirbusio Žemaitijoje, darbai. Nuo daugybės dažymų altoriaus skulptūrų ir reljefų paviršius buvo suapvalėjęs. Veidai be išraiškos – kaip plastmasiniai. Viską nuvalius, atsidengė tikrasis T. Podhaiskio darbas. Atlikti fantastiškai restauravimo darbai – katedra įgijo antrą kvėpavimą“, – tvirtina prof. A. Žebrauskas.

Jis tęsia sakydamas, kad dar buvo restauruoti ir vargonai, atliktas katedros auksavimas ir polichromija. Katedros tvarkybos darbai netgi sukūrė edukacinę erdvę studentams.  

„Su Vilniaus dailės akademijos Telšių filialo studentais lankomės katedroje. Jiems pasakoju, kas yra restauravimas, tvarkyba, polichromijos tyrimai“, – teigia architektas.

Anot prof. A. Žebrausko, žmonėms sakralinio objekto atgimimas yra labai reikšmingas. Tai įrodo ne tik pačių gyventojų susidomėjimas, bet ir tai, kad jie atveda savo svečius aprodyti katedros su visu kompleksu – tai turistų traukos objektas.

Ješivos prikėlimas – geriausia dovana miestui

ES investicijos taip pat atgaivino ir buvusią rabinų mokyklą – ješivą. Viena garsiausių pasaulyje žydų dvasininkų mokykla po restauravimo tapo išskirtine erdve, pritaikyta įvairiai kultūrinei, edukacinei ir visuomeninei veiklai.

Žemaičių muziejaus „Alka“, kuriam dabar perduota ješiva, direktorė Eva Stonkevičienė sako, kad šis valstybės saugomas kultūros paveldo objektas atgimimo laukė ilgus metus. Pastatas ne kartą degė, buvo perstatytas ir neatpažįstamai sudarkytas sunaikinus dalį architektūros autentikos bei pakeitus vidaus išplanavimą ir konstrukcijas.

„Miesto raida neatsiejama nuo čia XIX-XX a. gyvenusių žydų kultūros, todėl ješivos atkūrimas – geriausia dovana, kokia galėjo būti apdovanoti Telšiai. Tiek estetine, tiek vizualine, tiek kultūrinio turizmo stiprinimo prasme“, – pabrėžia ji.

Ješivoje šiuo metu įrenginėjama unikali žydų kultūros palikimą atpasakojanti ekspozicija. Nors išsaugotų eksponatų nėra daug, muziejus turi išskirtinių vertybių, tokių kaip Toros ritiniai ir karūnos, fotografijų negatyvai, kasdienio gyvenimo objektai, kurie bus pristatyti visuomenei.

„Pasirinkome pasakoti istoriją ne per holokausto prizmę, bet per žydų tautos išskirtinumą, gyvenimo šviesą, mokslą, kultūrą, tradicijas. Planuojame, kad čia vyks konferencijos, seminarai, koncertai ir kiti įvairūs kultūriniai renginiai. Specialiai tam muziejus jau įsigijo ir koncertinį fortepijoną bei įgarsinimo įrangą“, – vardija E. Stonkevičienė.

Pasak jos, atnaujinami objektai tampa vertingu traukos centru tiek miesto svečiams, tiek vietos bendruomenei. Augantis kultūrinis turizmas – puiki atspirtis miesto ekonomikai stiprėti, o kylanti ekonomika reiškia platesnes galimybės miesto bei rajono gyventojų gyvenimo kokybei gerinti.

„Apie atnaujintą ješivos pastatą žinia sklinda garsiai ir sparčiai: nuo to momento, kai čia įsikėlėme, kone kasdien sulaukiame svečių iš užsienio. Ješivą lanko čia anuomet besimokiusių rabinų palikuonys, giminės, artimieji, istorijos puoselėtojai. Šioje mokykloje išsivystė atskira mokymo metodologija, kuri pasaulyje tęsiama iki šiol. Daug kam nėra žinoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, Klivlande, šiandien veikia rabinų mokykla, perkelta būtent iš Telšių, kuri iki šiol vadinama „Telz Yeshiva“, – akcentuoja „Alkos“ direktorė.

Ji priduria, kad duris atvėrusi ješiva gali didžiuotis ir rengiamomis edukacinėmis programomis, skirtomis žydiškajai miesto pusei pažinti. Vienas ypatingiausių eksponatų, kuris saugomas Telšių ješivoje – iš jidiš ir hebrajų į lietuvių kalbą išversta Atminties knyga „Telšiai“. Joje – Žemaitijos sostinėje gyvenusių žydų pasakojimai apie anuomet išgyventus dalykus, įgytas patirtis.

„Tikiu, kad Telšių ješiva bus būtent ta vieta, kurioje atėjusieji tarytum iškeliaus laiku ir išgyvens paralelinės tikrovės jausmą per muziką, kultūros ypatumus, mokslinius bei istorinius atradimus“, – kalba E. Stonkevičienė.

Muziejaus vadovė tvirtina, kad dar neteko sutikti nė vieno, nusivylusio Telšių ješivos žavesiu kalbant tiek apie eksterjerą, tiek apie interjerą.

„Nors pastato brėžinių nerasta ir jis atkurtas remiantis liudininkų pasakojimais, architektų, dizainerių ir statybininkų komanda padirbėjo puikiai. Tai pastatas, kuriuo šiandien miestas gali didžiuotis, o čia vykdoma kultūrinė veikla atskleidžia žydiškosios kultūros įtaką Telšių kultūrinio gyvenimo raidai. Kartu su prof. dr. Egidijumi Aleksandravičiumi planuojame įgyvendinti bendrus projektus, leisiančius į ješivą prikviesti didelius žydų kultūrą skatinančius bei puoselėjančius lankytojų srautus“, – atskleidžia ji.

© LR Finansų ministerija