Pasipriešinimo Rusijos imperijai simbolis – Panemunės pilis

Teksto aut. Saulė Bakšė

Ketvirtą šimtmetį skaičiuojančią Panemunės pilį galima rasti Lietuvos Respublikos piliečio paso viduriniame atvarte arba kelyje Jurbarkas-Kaunas. Anksčiau tai buvo LDK didikų namai ir pasipriešinimo Rusijos imperijai simbolis. Dabar gyvybe pulsuojanti pilis traukia istorijos mėgėjus, šiuolaikinio meno gurmanus, išskirtinės vietos savo šventei ieškančius gyventojus ir oficialių vizitų organizatorius.

Pasak Panemunės pilies direktoriaus ir architektūros istoriko dr. Mariaus Daraškevičiaus, ši pilis – ne tik įspūdingas architektūros ansamblis, bet ir autentiškiausia pilis Lietuvoje. Išlikę renesanso sluoksniai, matomos baroko atodangos interjero puošyboje, o interjeras spindi klasicizmo stiliumi. Tokių XVIII a. pabaigos vientisai išlikusių dvarų interjero objektų, menančių LDK laikus, Lietuvoje daugiau nėra. Todėl čia atvykus, galima pasijausti lyg sugrįžus kelis šimtus metų į praeitį – į senąją Lietuvą.

„Kitas svarbus aspektas – žmonių, kurie ten gyveno, istorijos. Tai buvo stiprios, Lietuvai reikšmingos asmenybės, kaip sukilimo vadas Antanas Gelgaudas. Pilis – ne tik šeimos namai, bet ir liudininkė to, kaip Lietuva stengėsi išsikovoti nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Pilis tapo laisvės simboliu. Ne veltui šį objektą Baltijos šalių karo vadų susitikimui buvo pasirinkusi Krašto apsaugos ministerija. Tai nacionalinio pasididžiavimo vertas objektas“, – pažymi jis.

Objektui gyvybės suteikia čia nuolat traukiantys žmonės: pailsėti ir kurti atvykstantys Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir kitų Baltijos bei Skandinavijos šalių studentai (VDA priklauso KUNO – Šiaurės ir Baltijos šalių dailės akademijų – tinklui), viešbutyje apsistojantys gyventojai, kurie nori pajusti, ką reiškia gyventi pilyje, bei muziejinių eksponatų, pilies interjerų ar šiuolaikinių meno parodų atvykstantys apžiūrėti smalsuoliai. 

Beveik 100-metį trunkanti rekonstrukcija

Nepaisant pandemijos ir sumažėjusio užsienio turistų srauto, lankytojų skaičius Panemunėje vis auga, to priežastys yra net kelios.

„Ši pilis labiausiai lankoma vietinių turistų. Kiti dvarai ar objektai, dažniau lankomi užsieniečių, stipriai nukentėjo dėl pandemijos, mat susidūrė su 80-90 proc. lankytojų sumažėjimu. Pirmaisiais pandemijos metais jautėsi pažink Lietuvą keliautojų srautas – pavienės šeimos ir keliautojai – tai mums ir kompensavo užsienio lankytojų srautus“, – sako pilies direktorius.

Prieš penkerius metus per metus pilį aplankė 24 tūkst., o pernai – 26,5 tūkst. turistų. Šioje statistikoje neatsispindi kiti lankytojai, atvykstantys į renginius ar pasivaikščioti pilies teritorijoje.

„Patrigubinome ekspozicinį plotą muziejuje, anksčiau veikė tik virtuvės ir bokšto ekspozicijos, o dabar atsidarė ir reprezentaciniai apartamentai. Dabar turime ir muziejų su galerija, įsikūrė parduotuvėlė. Anksčiau buvo tik viešbutis, restoranas, konferencijų salė ir apžvalgos bokštas – šiandien jau visas kompleksas“, – komentuoja dr. M. Daraškevičius.

Pasak jo, reguliariai pilį aplanko regione gyvenantys žmonės: Jurbarke, Tauragėje, Šakiuose. Jurbarko rajone tai apskritai reikšmingiausias turizmo objektas. Jis sako, kad pakako šių metų sausį nesuorganizuoti nė vieno renginio, kad ištikimi lankytojai spėtų pasigesti naujų įspūdžių Panemunės pilyje.

Paskutinieji pilies valdytojai buvo grafai Tiškevičiai, o nuo 1924-ųjų ji atiteko valstybei, tačiau realūs jos tvarkymo darbai prasidėjo tik 2009 metais su pirmąja Europos Sąjungos (ES) investicijos. ES investicijų rezultatas – pirmuoju etapu sutvarkytas vakarinis korpusas su pietvakarių ir šiaurės vakarų bokštais, taip pat dalis pietinio korpuso I aukšto patalpų, o antruoju – pabaigtas pietinio, pagrindinio, korpuso I ir II aukšto patalpų tvarkymo darbai.

„13 metų vyksta apčiuopiami tvarkymo darbai iš 98-ių, kai pilis priklauso mūsų šaliai. Lietuva tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu, tiek ir atgavus nepriklausomybę stengėsi tvarkyti pilį savo lėšomis, tačiau viskas vyko vangiai. Tyrimai, diskusijos, daug paruošiamųjų darbų. Jei ne investicijos iš ES, galbūt dar šimtą metų ją restauruotume“, – atkreipia dėmesį dr. M. Daraškevičius.

Nuo muziejinių veiklų iki prieglobsčio studentams

Didžiąją dalį Panemunės pilyje vykstančių veiklų diktuoja tai, kad objektas priklauso VDA. Pavyzdžiui, nuo 2012-ųjų čia veikia VDA kūrybos namai, kuriuose mėgsta apsigyventi studentai, tačiau taip pat gali atvykti ir pasauliečiai.

„Organizuojame parodas – pernai jų turėjome net 10. Užsiimame muziejine veikla. Eksponuojame archeologiją, interjero sienų tapybą, architektūrą, vedame su tuo susijusias ekskursijas. Kadangi muziejai eina švietėjiška kryptimi, edukacijos yra labai svarbi mūsų veiklos dalis. Bandome supažindinti su istorija, restauracijos tendencijomis, mūsų auditoriją – nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų iki senjorų“, – vardija pilies direktorius.

Kita veikla – rekreacinė. Pilyje jau 8-erius metus veikia viešbutis ir restoranas – jie suteikia objektui gyvumo. Panemunės pilis taip pat pritraukia Lietuvoje žinomus festivalius, tokius kaip „Kaunas Jazz“ ir „Tauragės Jazz“. Trapecijos formos kiemas talpina 500 žmonių, todėl jame dažnai vyksta uždari koncertai.

Restauracijų metu – neeiliniai atradimai

Architektės restauratorės Vidutės Povilauskaitės teigimu, pirmieji pilies tvarkymo darbai prasidėjo nuo inžinerinės infrastruktūros visam pilies kompleksui įrengimo: paklotos elektros energijos tiekimo, vandentiekio, nuotekų, drenažo komunikacijos. Pilyje įrengtas hidroterminis šildymas – vamzdynai nutiesti šalie esančio tvenkinio dugne.

„Vėliau buvo imtasi vakarinio pilies korpuso su bokštais. Kadangi vakariniam korpusui priskirta apgyvendinimo funkcija, ten buvo suprojektuotas viešbutis su maisto ruošimo bloku ir veiklai atnaujinta didžioji pietinio korpuso salė. Ji naudojama įvairiems kultūriniams bei edukaciniams renginiams“, – aiškina ji.

Architektė priduria, kad vakariniame korpuse pirmiausia buvo sutvarkyta pilies sienų mūro architektūra – pastatas atrestauruotas senosiomis autentiškomis technologijomis ir statybos metodais, siekiant išlaikyti autentiškumą.

„Buvo nuspręsta, kad tvarkant pilį turėtų dominuoti konservaciniai tvarkybos darbai ir didelę atkuriamąją vertę suteikianti restauracija. Atsisakėme to, ką mes dabar vadintumėm „euroremontu“, – pabrėžia V. Povilauskaitė.

Panemunės pilyje jau sutvarkyti ir lankytojams atverti vakarinis korpusas bei du pagrindiniai bokštai, o buvusio renesansinio stiliaus šiaurinio korpuso, kuris buvo nugriautas klasicizmo laikais, rūsyje įrengtos pilies techninės patalpos. Tolesniuose planuose – pietinio pilies korpuso tvarkybos darbų pabaiga ir renesansinio rytinio korpuso su buvusios koplyčios bokštu restauracija.

„Kadangi pietinis korpusas buvo pats prabangiausias, daugiausiai investicijų čia pareikalavo restauravimo, konservavimo ir kiti vidaus tvarkybos darbai, mat pietinėje dalyje yra pagrindinės reprezentacinės dvaro rūmų patalpos. Rezidencinėje antro aukšto dalyje išlikusi klasicistinio Gelgaudų dvaro autentiška patalpų struktūra ir interjero stilistinis vaizdas“, – kalba V. Povilauskaitė.

Tvarkant pilį paruošti keli projektai, kurių autoriai – žinomi architektai, restauratoriai, paveldo  tyrėjai, sieninės tapybos restauratoriai. Pasak architektės, VDA Restauravimo katedra ruošia būsimus  restauratorius, kurie po to sėkmingai dirba paveldo objektuose. Dalis studentų atlieka praktiką ir netgi   dirba pas Panemunės pilį tvarkančius rangovus.

„Restauruodami pilį turėjome nemažai atradimų. Pavyzdžiui, po papildomų architektūrinių tyrimų atrastos latrinos – senoviniai tualetai. Dalis jų kaip atodangos eksponuojamos, o vienas tualetas išlikęs visiškai – jis yra restauruotas, išlikę autentiški elementai konservuoti ir renesansinė latrina eksponuojamas visu savo grožiu. Antro aukšto grindų lygyje, nuardžius per kelis šimtmečius susidariusį „šiukšlynėlį“, atsidengė klasicistinės krosnies vieta, net išlikę aplinkui buvusių apdailinių grindinių plytelių atspaudai. Šiuo metu padarėme atodangą, kad atradimą būtų galima apžiūrėti“, – džiaugiasi architektė.