Lietuviai garsėja pasaulyje – sugalvojo, kaip elektronikos atliekas perdirbti neteršiant gamtos

Teksto aut. Eglė Cibienė

Augant elektronikos gaminių naudojimui vis svarbesnis tampa klausimas, kur šiuos gaminius dėti jiems atitarnavus savo laiką. Paskaičiuota, kad 2021 m. pasaulyje susidarė virš 57 mln. tonų elektronikos atliekų – daugiau kaip 7 kg vienam žmogui. Ekspertams ieškant inovatyvių sprendimų kuo tvaresniam tokių atliekų perdirbimui išeitį siūlo ir Lietuvos mokslininkai – jų sukurta technologija siūloma pasauliui.

Jungtinių Tautų prognozėmis, elektros ir elektroninių atliekų kiekis pasaulyje tik augs ir 2030 m. viršys 74 mln. tonų. Kasmet pasaulyje perdirbama mažiau nei 20 proc. šių atliekų.

„Elektronikos prietaisų perdirbimas yra sudėtingas procesas. Technologijos ir dabar yra, tačiau jos turi trūkumų, nėra paprasta medžiagas atskirti ir sudėti į lentynėles, kad būtų galima jas vėl panaudoti. Keičiantis gamybos technologijoms, pradėjus naudoti naujus mazgus, įrankius, pasikeitė ir atliekos, tad jų perdirbimui reikalingos naujos, aplinkai draugiškos technologijos. Be to, ne tik pačios elektronikos atliekos šiuo metu yra priskiriamos pavojingoms, bet ir jas perdirbant į aplinką išsiskiria kenksmingos medžiagos. Todėl kilo mintis sukurti technologiją, kuri leistų tokias atliekas perdirbti saugiu ir aplinkai draugišku būdu“, – sako Vilniaus universiteto profesorius, bendrovės „Elektronikos perdirbimo technologijos“ vadovas Henrikas Cesiulis.

Neteršiama aplinka

Pasak prof. H. Cesiulio, besikaupiančios elektronikos atliekos tampa vis didėjančia problema, nes joms utilizuoti, apdoroti ir perdirbti reikia specifinių utilizavimo procedūrų ir priemonių. Be to, atliekos labai plačiai pasklidusios ir geografiniu požiūriu – praktiškai kiekviename namų ūkyje yra senų, nenaudojamų elektronikos gaminių. Elektronikos gaminiuose yra sunkiųjų, gyvybei bei aplinkai pavojingų metalų ir jų lydinių, kurių nevalia tiesiog išmesti su nebereikalingu telefonu ar kavamale.

Elektronikos prietaisuose taip pat yra ir vertingų elementų, tokių kaip auksas, sidabras, varis, platina, paladis, litis, kobaltas ir kiti. Šias vertingąsias medžiagas galima atgauti atliekas perdirbant.

Profesorius pasakoja, kad metalus iš elektronikos laužo atskiriant pagal senas technologijas, naudojamos savaime kenksmingos ir aplinką teršiančios medžiagos – nitratai. Taip perdirbant 1 toną elektronikos atliekų į aplinką patenka maždaug 50 tūkst. kubinių metrų azoto oksidų, arba į dirvožemį patenka apie 2 tonas nitratų.

„Pasinaudodami Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis ir pasitelkę VU Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkus sukūrėme kur kas tvaresnę elektronikos atliekų perdirbimo technologiją. Procese nenaudojami nitratai, o naudojamos bioskaidžios bioskaidžios medžiagos, tokio perdirbimo metu susidaro niekur nebetirpstančios ir aplinkai nekenkiančios medžiagos, nėra nuodingų atliekų“, – vardija prof. H. Cesiulis.

„Yra gamyklos Vokietijoje, Švedijoje, Japonijoje, kurios priima elektronikos atliekas perdirbimui, bet mažiausias priimamas vienkartinis kiekis yra 10 tonų atliekų. Tad dar prisideda atliekų sandėliavimo ir logistikos kaštai.  Atliekas perdirbant pagal mūsų sukurtą technologiją, pakanka 50 kv. m ploto patalpos ir dviejų kvalifikuotų žmonių darbui su ja, o viskas atsiperka perdirbant apie 2 tonas atliekų per metus“, – aiškina įmonės vadovas.

Sukurta technologija leidžia ne tik palankesnėmis sąlygomis, greičiau bei ekonomiškiau atskirti tauriuosius ir netauriuosius metalus iš elektronikos laužo, bet ir perdirbti kur kas mažesnius kiekius atliekų, todėl yra paprasčiau pritaikoma, nes paprastesnė apdorojimo įranga.

Svarbu mažinti atliekų kiekį

Šiandien ši Lietuvos mokslininkų sukurtos technologijos „demo“ versija veikia pačioje įmonėje, ja ima domėtis užsakovai iš užsienio. Prof. H. Cesiulis sako, kad taip pat labai svarbu parodyti pasauliui, jog Lietuva yra šalis, turinti aukštos kvalifikacijos specialistų, potencialo ir galinti pasiūlyti unikalias technologijas, naujoves įvairiose mokslo srityse.

„Susidomėjimą jaučiame ir iš Lietuvos įmonių. Lietuva yra maža, naujos technologijos skinasi kelią, bet jos ir kainuoja. Natūralu, kad įmonės pirmiausia paskaičiuoja papildomas investicijas į įrangą ir darbuotojus, kurių prireiktų. Tačiau neabejotinai ateis momentas, kai pagal mūsų technologiją atliekos bus perdirbamos ir pas mus. Kol kas mūsų šalyje labiau orientuojamasi į elektronikos atliekų surinkimą, rūšiavimą, smulkinimą ir siuntimą į kitas šalis tolesniam perdirbimui“, – sako jis.

Ekspertas įsitikinęs, kad net ir inovatyvių elektronikos atliekų perdirbimo technologijų sukūrimas yra tik viena dalis, siekiant, kad kuo mažiau jų gyvenimą baigtų sąvartynuose. Ne mažiau svarbus pačių vartotojų sąmoningumas.

„Mes visi naudojame begalę įvairios elektroninės technikos. Kuo technologijos greičiau vystosi, tuo trumpiau naudojamės turimais televizoriais, telefonais, kompiuteriais, buitine technika. Perkame naujus, o senuosius ir dar veikiančius išmetame, taip didindami elektronikos atliekų kiekį“, – teigia prof. H. Cesiulis.

Elektroninių prietaisų sudėtyje yra toksiškų sunkiųjų metalų, tokių kaip švinas, gyvsidabris, kadmis, berilis, teršiančio PVC plastiko ir pavojingų cheminių medžiagų. Tokias atliekas išmetus į sąvartynus, jos teršia orą, gruntą, patenka į gruntinius vandenis, kenkia gyvūnams ir žmonėms.

Elektronikos atliekos iš gyventojų yra surenkamos nemokamai. Smulkią elektroniką ir baterijas galima palikti daugelyje prekybos centrų esančiose specialiose talpyklose. Tiek smulkius, tiek stambius elektronikos gaminius iš gyventojų priima savivaldybių didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės. Nebenaudojamus elektronikos prietaisus galima pristatyti ir jas tvarkančioms įmonėms. 

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2019 m. Lietuvoje buvo parduota beveik 40 tūkst. tonų elektros ir elektronikos įrangos, o surinkta ir perdirbta – apie 16 tūkst. tonų.

© LR Finansų ministerija