Nuo mirties pabėgę Nijolė ir Deividas: reikia patikėti, kad gyvenimas gali teikti malonumą

Teksto aut. Saulė Bakšė

Visi žinome, kad priklausomybės griauna gyvenimus. Bet kai kuriems tuos griuvėsius pavyksta ir atstatyti. Tai padaryti pavyko ir dviem mūsų pasakojimo herojams – Nijolei ir Deividui (red. past. abiejų vardai pakeisti).   

Nijolės istorija – reabilitacija išgelbėjo jos gyvybę

Nijolės vaikystė ir paauglystė buvo laiminga, ji augo tvarkingoje katalikiškoje šeimoje. Moteris pamena, kad alkoholis į jos gyvenimą atėjo dėl įvairesnių emocijų trūkumo.

„Alkoholį pradėjau vartoti dar mokykloje. Nors kiekis buvo nedidelis, šiandien suprantu, kad priklausomybe sirgau jau tada. Mano draugai galėdavo šiek tiek išgerti ir skirstytis, o man visą laiką trūkdavo. Pirmąsias pagirias pradėjau jausti 16-17 metų“, – prisimena ji.

Įstojus į universitetą, Nijolės alkoholio vartojimas padažnėjo – ji gerdavo ir paskaitų metu, ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis. Jai tuo metu atrodė normalu gerti nuo pirmadienio iki sekmadienio. Tai atsiliepė ir mokslams – Nijolė buvo išmesta iš universiteto dėl paskaitų nelankymo.

„Tada įsidarbinau į labai patogią vietą – maisto prekių parduotuvę, alkoholio skyrių. Pradėjau gerti kartu su kolegėmis, tačiau jos kitą dieną į darbą ateidavo, o aš nebe. Jau tada gaudavau pastabas dėl alkoholio vartojimo, nes ateidavau pagiringa“, – sako pašnekovė.

Skyrybų priežastis – alkoholis

Nijolės santuoka taip pat buvo nesėkminga, mat moteris į ją žiūrėjo kaip į pramogą, tarsi šeimyninio gyvenimo žaidimą. Jos vyras, kasdien grįžęs iš darbo, rasdavo ant sofos miegančią girtą žmoną. Alkoholis ir buvo jų skyrybos priežastis.

„Skyrybos buvo skausmingos, tačiau ne dėl didelės meilės. Aš negalėjau atleisti sau, kad man taip nenusisekė. Neigiau, kad sergu alkoholizmu. Kai man sakydavo stabdyti, aš surasdavau 101 priežastį, kodėl taip darau“, – kalba ji.

Vėliau Nijolė 10-čiai metų išvyko gyventi į Londoną – ten ji pajuto laisvę, kurios neturėjo Lietuvoje. Gimtinėje dar stabdė pagarba mamai ir močiutei, o svetimoje šalyje visi nepažįstami, o ir nieko pažinoti ji nenorėjo.

„Mano gėrimas tęsėsi ir baisėjo. Jei anksčiau užtekdavo išgerti butelį stipraus gėrimo, tai po pusės metų Anglijoje neužtekdavo ir dviejų. Gyvenau nuolatinėje baimėje. Darbai keitėsi, nes visus juos prarasdavau dėl alkoholio vartojimo. Ir vis tiek nepripažinau problemos. Visi žinojo, kad geriu. Net imdavau biuletenį ir dvi savaites pildavau nuo pirmos iki paskutinės dienos. Į darbą ateidavau drebančiomis rankomis ir kojomis“, – aiškina moteris.

Kepenų cirozė ir organizmo išsekimas

Nijolę apimdavo baimė prablaivėti, kad netektų susitikti pačiai su savimi. Ji pasakoja save apgaudinėdavusi, nors fizinė ir emocinė sveikata jau šlubavo.

„Kai grįžau į Lietuvą, mane pamatę artimieji išsigando. Visi suprato, kas su manimi yra. Taip prasidėjo trumpas kelias į sveikimą. Detoksikacijos skyriai, iš kurių išėjusi vėl gerdavau. Ėmė kamuoti epilepsijos priepuoliai – ačiū Dievui, kad likau gyva. Kreipiausi į gydytojus, man, 31-erių moteriai, buvo nustatyta kepenų cirozė ir organizmo išsekimas. Tuo metu svėriau 43 kg būdama 173 cm ūgio“, – dalijasi Nijolė.

Pašnekovės organizmas tuo metu priimdavo tik alkoholį, o jei koks maistas patekdavo į skrandį, jį išvemdavo. Vėliau ji pati pasiprašė į Vilniaus psichiatrinę ligoninę ir ten praleido savaitę.

„Man pastatė lašinę, labai gerai jaučiausi. Bet išėjusi po trijų dienų gėriau vėl ir dar baisiau nei prieš tai. Negalėjau sau to atleisti. Dar po savaitės atsidūriau ir vėl ten pat. Tačiau šį kartą praradau sąmonę ir pabudau ligoninėje tik po trijų parų. Sužinojau, kad mane buvo ištikusi koma. Turėjau pasirinkimą – arba geriu toliau ir mirštu, arba einu į reabilitaciją“, – su liūdesiu mena Nijolė.

Jos kepenys buvo tiek išsipūtusios, kad gydytojai sakė vargu, ar jos toliau funkcionuos. Nijolę vėl užklupo baimė, tačiau šįkart ji buvo kitokia.

„Socialinė darbuotoja mane įkalbėjo eiti į reabilitaciją. Tai buvo asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialinės integracijos programa Vilniuje. Mane perspėjo, kad tai labai sudėtinga, bet tuo pat metu veiksminga programa, į kurią sunku patekti. Bet aš tikėjausi. Antradienį užpildžiau anketą ir penktadienį man paskambino, kad pirmadienį jau galiu atvažiuoti“, – kalba istorijos herojė.

Ėjo nuodėmių keliu

Moteris nerimavo, kad reabilitacija truks pusę metų ir dar keli mėnesiai integracijos. Nijolė net planavo, kad pabus mėnesį, o vėliau pasakys, kad programa jai neveikia ir išeis.

„Gyvenime neužmiršiu to šalto lemtingo pirmadienio – lapkričio 18 d. Nuo tos dienos jau praėjo 2 metai ir 4 mėnesiai. Ėjau akmenuotu Šv. Stepono g. keliu ir galvojau, kad kiekvienas akmenėlis – tai mano nuodėmė“, – prisimena pašnekovė.

Dvi pirmosios savaitės jai buvo pragariškai sunkios. Moterį net apėmė panika, jog dingo noras gerti. Ji dirbo su socialine darbuotoja ir psichologais, pradėjo kalbėti ir girdėti save. Ypatingai Nijolei įsiminė pirmosios Kalėdos ir bendruomenės šventė.

„Kažkas fantastiško. 18 žmonių linksmų, sėdime prie stalo, bendraujame, einame į mišias. Kitą rytą negalėjau patikėti, kad galima blaiviai turėti tokią nuostabią šventę. Taip pat ir su Naujųjų metų švente, per kurią atvyko programos absolventai. Visi linksmi, muzika groja. Prabudusi sausio pirmą dieną anksti ryte, atsikėliau ir galvoju – ko dar tau trūksta? Mes švenčiame blaivybės jubiliejus, o aš turiu net du – lapkričio 18 d. ir sausio 1 d. Būtent tą rytą pripažinau, kad turiu bėdą, bet žinau, kaip su ja tvarkytis“, – su palengvėjimu sako Nijolė.

Nuo tada viskas pasikeitė – moteris gaudė informaciją, rašydavosi kiekvieną per paskaitas išgirstą žodį. Ji įsitikinusi, kad žmonės, turintys bendrą bėdą, randa ir bendrą išeitį.

„Programoje susipažįsti su liga, o tada ir išpažįsti kitam. Suteikiama informacija, emocinė parama ir meilė. Ten suteikiama pagalba yra neįkainojama. Antraip vargu, ar mes šiandien kalbėtume. Dabar gyvenu ramų gyvenimą ir nieko nenorėčiau jame pakeisti“, – tvirtina Nijolė.

Deivido istorija – narkotikus vartojo nuo 13 metų

Deividas narkotikus ir alkoholį pradėjo vartoti nuo 13 metų – tai greitai tapo kasdieniniu įpročiu. 16 metų vaikinas jau pats pradėjo pardavinėti narkotines medžiagas. 18 metų buvo pirmoji jo reabilitacija. Nuo 18 iki 24-erių Deividas iš viso buvo penkiose reabilitacijose.

„Mano vartojimas netilpo į jokias normos ribas. Vartojau viską, kas keitė mano būseną. Tai stimuliantai, psichedelikai, raminamieji, antidepresantai ir t. t. Reabilitacija tokia pati sunki ir daugybę narkotikų vartojančiam, ir vien alkoholį geriančiam – kiekvieno problema vienodai didelė. Socialiai man gyvenime nebesisekė. Įklimpau į skolas. Turėjau problemų su aplinkiniais, su šeima negrįžtamai sugadinau santykius. Nemokėjau gyventi nei vartodamas, nei nevartodamas“, – pasakoja 27-erių vaikinas.

Beveik du metai be narkotikų

Deividas aiškina pats pasiprašęs į reabilitacijos programą. Prieš pakviestas jis praėjo atrankos procesą, mat organizatoriai turėjo įsitikinti, kad žmogus yra motyvuotas ir po savaitės durimis netrenks.

„Per pusės metų reabilitaciją turbūt sunkiausia yra nugalėti save. Kasdien narplioti savo jausmus, būti su savimi, rašyti, kalbėti atvirai. Pripažinti, kad ne medžiagos yra problema, o su mano galva yra kažkas negerai. Iš bendruomenės „Aš esu“ gavau didžiausią žinių bagažą, su kuriuo nevartodamas jau gyvenu metus ir 8 mėnesius bei džiaugiuosi savo gyvenimu. Ir toliau palaikau ryšį su bendruomene bei psichologais. Tai profesionaliausia vieta, kur esu buvęs – čia į kiekvieną žmogų ir jo problemas žiūrima nuoširdžiai. Visą tą laiką jaučiausi, kad rūpiu“, – teigia pašnekovas.

Šiandien Deividas grąžino visas skolas, vėl bendrauja su šeima, turi antrą pusę, gerą darbą ir pats save išlaiko. Jis patikėjo, kad svajonės pildosi.

„Jei anksčiau kažkas būtų pasakęs, kad paprastas gyvenimas teiks malonumą, nebūčiau tuo patikėjęs. Kai pravartoji 13-14 metų, sunku įsivaizduoti kitokį gyvenimą. Turiu hobių, man nebereikia balių, fiestų. Naujas gyvenimas kėlė daug baimių, tačiau mane įkvėpė ir padrąsino programos darbuotojai – išmintingi žmones, kurie patys atsikratė priklausomybių ir šiandien gyvena visavertiškus gyvenimus. Iki šiol esu labai jiems dėkingas“, – džiaugiasi vaikinas.

Gyvenimas gali teikti malonumą

Deividas nutraukė visus ryšius su žmonėmis, su kuriais jį siejo tik narkotikų vartojimas. Vaikinas šiuo metu dirba virėju restorane, o jo mergina taip pat turi panašią istoriją, todėl vienas kitą palaiko ir priima tokius, kokie yra.

„Išėjus iš bendruomenės, nebūna viskas taip, kaip nori. Atsiranda daug įtampos. Man buvo sunku su tuo išbūti. Tačiau padėjo kasdieniai pokalbiai su psichologais ir socialiniais darbuotojais, jie padėjo įsivertinant, ar šis darbas man tinkamas, patarė, kaip elgtis su kolegomis. Man tai labai padėjo, nes esu žiauriai jautrus žmogus. Ne toks žodis ir aš verdu dvi tris savaites. Nemoku nekreipti dėmesio“, – dalijasi istorijos herojus.

Jis prisipažįsta, kad anksčiau kompleksuodavo dėl savo praeities – dabar tiesiog nedetalizuodamas paaiškina, kad nevartoja alkoholio, o artimesniems žmonėms ir pasipasakoja atvirai. Vaikinas sako išmokęs priimti savo praeitį.

„Kitiems patarčiau patikėti, kad nevartojant gyvenimas gali teikti daug didesnį malonumą. Visos problemos gali išsispręsti, jeigu pasirinkimai yra teisingai, tačiau tai neįvyksta per vieną dieną“, – patarimu dalijasi Deividas.

Iš Europos Sąjungos fondų finansuojamos programos tikslas – padėti asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, integruotis į darbo rinką, siekiant išvengti jų socialinės atskirties. Programoje jau dalyvavo 1707 žmonių, iš kurių 47-iems proc. pavyko grįžti į gyvenimą.

© LR Finansų ministerija